|
Pagrindiniai autobusų stočių veiklą reglamentuojantys teisės aktai:
– Lietuvos Respublikos kelių transporto kodeksas (Žin., 1996, Nr. 119-2772);
– Keleivių ir bagažo vežimo taisyklės, patvirtintos susisiekimo ministerijos 1997 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 130 (Žin., 1997, Nr. 34-859);
– Autobusų stočių veiklos nuostatai, patvirtinti susisiekimo ministro 2003 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. 3-734 (Žin., 2004, Nr. 9-248).
Miestuose ir didesnėse gyvenvietėse steigiamos autobusų stotys, kurių pagrindinė paskirtis:
-
aptarnauti keleivius reguliariais reisais vietinio, tolimojo ir tarptautinio susisiekimo maršrutais,
-
organizuoti autobusų ekipažų priešreisinį patikrinimą ir tarpreisinį poilsį,
-
kontroliuoti autobusų išvykimo bei atvykimo laiką,
-
parduoti keleiviams bilietus, teikti jiems informaciją ir bagažo saugojimo paslaugas.
Ši pagrindinė autobusų stočių paskirtis negali būti keičiama. Autobusų stotis gali būti juridinis asmuo arba juridinio asmens struktūrinis padalinys.
Autobusų stotis gali steigti savivaldybė, Lietuvos Respublikos ir užsienio fiziniai bei juridiniai asmenys, užsienio juridinių asmenų filialai ar atstovybės.
Autobusų stotys steigiamos pagal savivaldybių tarybų nustatytus kriterijus ir tvarką bei patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų nustatytose vietose.
Autobusų stočių naudojimo ir jų darbo tvarką reguliuoja Autobusų stočių veiklos nuostatai.
Šiuo metu Lietuvoje veikia 51 autobusų stotis.
|
